Rodomi pranešimai su žymėmis siela. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis siela. Rodyti visus pranešimus

2011 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

Žvilgsnis i save (Pirmas žingsnis)


Pirmas žingsnis



Pasaka - išgalvotas Sielos gyvenimas, kai jai netinka dabartinis.(citata)

Ką mes turim savyje iš Dievo? Ką jis mums galėjo duoti? Ką duotumėte jūs savo vaikui? Dalelei savęs?Tikriausia geriausią savo dalį, ir viską, ką turi geriausio savyje. Argi savo vaikui jūs gailėtumėte ko nors.Taigi pažiūrėkime, kas yra ta Siela? Kur  ji randasi ir ką veikia mumyse? Kada ji dainuoja ir kada liūdi?Kada ji mus palieka ir kada grįžta? Kaip padaryt ją švarią ir, kodėl ji gali būt nešvari?Kodėl kartais mes staiga pajuntame kažką kylant iš mūsų vidaus. Padarome nuostabų darbą, parašome eilėraštį ar nuveikiame kažką, nuo ko pasidaro šilta ir gera. Kodėl mes negyvename visada šiame jausme ir šiomis nuotaikomis? Nes nesusimąstom? Netikim? Ar nežinom, kaip taip gyvent?
Pažiūrėkime kaip to pasiekti.
Daryti gerus darbus! Sakysite - kaip daryti? Daryti tik gerą kitiems, besąlygiškai, be barterio ir gavimo atgal kažko. Daryti šiaip, be pelno, be aš tau, o tu man. Daug iš mūsų taip galėtų?Pažiūrėkite, o jeigu jums taip darytų ir taip rūpintųsi ir duotų? Tik jumis rūpintųsi, o atgal neprašytų, kaip jūs jaustumėtės?Sakys daugelis - jai taip elgtųsi su manim, išnaudočiau, norėčiau vis daugiau ir daugiau gauti. Taip ir vyksta dabar. O jeigu abu žmonės tik norėtų duoti? Besąlygiškai, su meile, nesavanaudiškai. Pamirštų save, galvotų tik apie artimą.Kaip būtų gera gyventi!
Įsivaizduokite, jeigu jūs atsikeliate ryte ir galvojate, kaip tik padaryti, ką nors gero savo artimam, savo mylimam žmogui? Tai nuostabu!
Auginant savo Sielą, savo Meilę artimam, jos taip  išaugtų, kad jų užtektų dar daugiau žmonių. Meilės galėtumėte duoti ir suteikti kitiems. Meilė -  begalinė.Tada jūsų Siela jumyse tiesiog virpėtų iš džiaugsmo ir meilės, o jūs jaustumėte laimę, ramybę nuo padarytų gerų darbų.
Pabandykite! 
Tai bus nuostabus atradimas ir jausmas jūsų gyvenime. Ir nebijokite, kad jūsų nepriims, nesupras, neįvertins. Tiesiog darykite!Tikrai kartias sunku nusišypsoti, palaikyti, pagirti, padėti, parodyti savo meilę ir rūpestį.Bet patikėkite ir jūs gausite atgal tiek, ir visko, kiek neturėjote gyvenime. Ir būkite tam pasiruošę, bet su viena sąlyga – darydami tai, nesitikėkite jokios naudos sau. Tai turi eiti iš Sielos ir Širdies besąlygiškai.
Pabandykite, ir pasidalinkite savo patirtimi su kitais.
Ačiū!




2011m.                                                                                                                     J.Černyš

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Žvilgsnis į save

                                                Žvilgsnis į save

Visą gyvenimą mane persiokiojo klausimas, negi tai viskas, tik tiek aš galiu? Darželis, mokykla, universitetas, darbas, karjera, pensija… Galit į tarpus įterpti: vaikai, daktaro laipsnis, direktoriaus pareigos, milijonas sąskaitoje... Ar tai tikrai viskas? Mėsos gabalas atliko savo funkciją ir į kapus?
Sutiksit, kad visi šioje Žemėje, neskaitant žmogų, atlieka jiems skirtą užduotį: žolė maitina triušį, triušis - vilką, medžiai duoda riešutus, kuriais maitinasi voverės ir pan. Viskas turi savo prasmę ir tikslą. O kokia mūsų gyvenimo prasmė? Atmeskime standartus, tokius kaip - gyvenau dorai, dirbau 35 metus, užauginau vaikus, pastačiau namą, pamačiau pasaulio, aš geras žmogus. Bet kažko trūksta, kažkokia tuštuma viduje. Mes visada trokštame kažką padaryti, kad tai įvertintų kiti- daugiau, stipriau, geriau. Bet ko mes iš tiesų norime patys giliai širdyje? Ar suprantame, ar žinome tai?
Kažkas iš mūsų bando ieškoti dvasinio mokytojo, guru, kažkas bando atrasti save religijoje, kažkas skaito ir gyvena pagal šimtus tūkstančių parašytų knygų apie asmenybės ugdymą, dvasinį tobulėjimą, pasamonės jėgą, sėkmės biblijas, norų išsipyldimus ir t.t.
Bet  mes nebandome įsiklausyt į save, ir vėl paliekame viską spręsti kitiems. Nes taip lengviau. Nes jei nepasiseks, bus galima sakyti, kad tai ne mūsų kaltė. Juk darėme, kaip visi. Ir paieškos prasideda iš naujo.
O gal  užtenka apgaudinėti save? Vergauti sistemai, tradicijoms, nuostatoms ir nusistatymams, rėmams, kuriuos mums pastatė, neklausdami ar norime mes jų? Vaikas į šį pasaulį ateina su švaria Siela ir protu. Jis džiaugiasi viskuo, ką mato aplink save. Viskas šiame pasaulyje jam atrodo  tobula ir nepakartojama, kol prasideda  visiškai ne tai, dėl ko jis atėjo į šį gyvenimą.
Tik jis spėja paaugti, o jam jau sako: “Negalima to! Negalima ano!”  Kodėl!? Todėl, kad taip turi būti! Bet kodėl? Nes taip priimta. Taip buvo iki mūsų. Bet kodėl? Nežinodami atsakymo ir patys, mes sakome užaugsi, suprasi!
Kitą dieną jis pradeda vėl klausti to paties. Jis juk jau viena diena vyresnis! Jam sako: “Atstok, mes suaugę, neturime laiko tavo nesąmonėms, neturime laiko tau.” Ir niekada neturės, patikės jo auklėjimą darželiui, mokyklai, universitetui, gatvei. O jai vaikas nepateisins jų lūkesčių, kaltins visus, tik ne save.
Ar suprantame, kad mes esame vergai? Paklūstam tėvų norams, užgaidoms, bandome realizuoti savo tėvų neišsipildžiusias svajones, o savo svajones realizuoti bandysime per savo vaikus. Mokykloje mokomės, net jei neįdomu, nes taip reikia, taip priimta. Už gerą pažymį gausi gal dviratį, už blogą panieką. Dar nespėję suprasti savęs, savo kelio, pamatyti gyvenimo, mes turime apsispręsti, kur stoti, ką studijuoti, kuo būti. Keturi, septyneri metai mokslų dėl perspektyvaus ir pelningo, bet nemėgiamo darbo. Po to karjera, paskola banke keturiasdešimčiai metų, gyvenimas nuo savaitgalio iki savaitgalio, laiko stoka sau pačiam. Rutina, nuobodulys, apatija, depresja, kiekvienam žinomi žodžiai. Ir mes laiminga visuomenė?
Kiek iš mūsų gali pasakyti, kad noriai eina į darbą ir taip pat noriai skuba po darbo į namus pas mylimą žmogų?  Apsidairykim aplink save, pažvelkim į savo draugus ir pažystamus, kiek tokių laimingųjų tarp mūsų?
Mes, be abejo, mokame save apgaudinėti gražiais rūbais, mašinomis, statusu visuomėneje ar kitokiomis ”gėrybėmis”. Bet ar mums viso to reikėtų, jei mes būtume vieni negyvenamoje saloje? Ar mes turėtume tiek psichinių ir psihologinių problemų, streso ir nerimo? Ne. Tai reiškia, kad mūsų tikslai yra klaidingi ir mes gyvename iliuzijose.
Jei sutinkate su manimi, reiškia atėjo metas atrasti tikrąjį savo Aš, pažinti save iki galo. Ne su jogos ar meditacijų pagalba, ne sumokant kažkam kitam, kas pažadės sutvarkyti ir išspręsti visas jūsų bėdas. O dirbant pačiam ir pačiam siekiant būti laimingu, sužinot savo kelią, savo prigimtį ir savo tikslą.
Ar Jūs nebijotumėte dirbti uoliai su savimi, ir tik su savimi, tam kad pakeistumėte viską, kas yra aplink Jus?
Karma – atlygis, pamoka. Visuma visų gerų ir blogų darbų, atliktų asmens ankstesniuose ir šiame gyvenime, kuri apsprendžia likimą šiame ir būsimuosiuose gyvenimuose.
Visi esame patyrę akimirkų, kai atrodo, kad čia jau buvai, šitą jau matei, girdėjai, išgyvenai. Daugumai iš mūsų yra buvę, kad susimąstęs pasukti ne tuo keliu, pyksti dėl to, bet poto sužinai, kad ten buvo kamštis ar net avarija. Kas tai? Angelas sargas? Likimas? Nuojauta ar intuicija? Visi žino posakį - ką padarysi, matyt ne likimas.  Bet, ar mes suprantame, kas yra likimas?
Jis yra, bet mes jį kuriame patys, ir jis permainingas, nes galime pasukti į dešinę arba į kairę. Dauguma iš mūsų norėtų žinoti, kur pasukti ir kas už to posūkio laukia. Todėl ir dygsta, kaip grybai po lietaus, būrimo salonai, daugėja ekstrasensų, astrologų, kurie, rodos, geriau žino apie jus, negu jūs patys apie save.
Ar tai normalu?
Kol nesuprasime, kad mes patys esame kūrėjais ir viskas priklauso tik nuo mūsų, mūsų gyvenimas nebus mūsų.
Citata:
Nėra nepagydomų ligų, nėra neišsprendžiamų problemų. Yra žmonės, kurie nori nekeisdami savo įpročių, nesikeisdami patys, tikisi kažkaip pasveikti, būti  laimingais, turtingais. Per daug nesistengia arba visiškai nieko nedaro, tik pergyvena,tik nori.
Aš esu vienas iš Jūsų, kuris nusprendė pakeisti savo gyvenimą ir susigrąžinti jo valdymą į savo paties rankas. Apie savo atradimus ir pasiekimus dalinsiuosi su Jumis ir pasakosiu Jums naujo savo gyvenimo istoriją. Ar jūs su manimi?
2011m.
                                                                                                                                                                           
                                                                                                                                 J.Černyš